„Gabijos“ ekspresas“ 2022

NUOSTABI POPIETĖ PRIE JŪROS

Tai buvo šilta ir saulėta diena. Mano plaukai gražiai mergėjo saulės spinduliuose, o suolas buvo visas užlietas šviesos. Už lango mačiau spalvotus medžius. Kai kurie iš jų jau buvo spėję nudažyti savo lapus rudens spalvomis, o kiti vis dar priminė karštą vasarą žaliais lapais. Dangus buvo giedras, nebuvo nė vieno, net paties mažiausio, debesėlio. Žodžiu, oras buvo toks nuostabus, kad būti pamokose mokykloje tikrai nesinorėjo. Gamta kvietė išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro, surinkti lapų puokštę ir tiesiog mėgautis šia akimirka. Laimei, tą dieną mums buvo tik keturios pamokos, o po to su klase turėjome važiuoti prie jūros. Jūra... Jau įsivaizdavau, kaip šiltas vėjas pūs man į veidą, kaip galingos bangos, mirgančios saulės spinduliuose, pūstelės į krantą... Negalėjau sulaukti pamokų pabaigos, norėjau kuo greičiau išeiti už šių slogių keturių sienų.

Bet laukti teko neilgai. Paskutinei pamokai pasibaigus, visi išgužėjome į lauką. Kaipgi buvo gera! Saulė švietė tiesiai į mus taip, kad netgi reikėjo pridengti akis ranka, nes kitaip negalėjome matyti. Kai atėjo mūsų klasės vadovė, visi patraukėme autobuso link. Įlipusi į jį atsisėdau į savo vietą. Autobusui pajudėjus, viską įdėmiai apžiūrinėjau – visas miestas atrodė nuostabiai! Jis mums tartum šypsojosi linkėdamas gero kelio.

Važiavome mes neilgai, kokias dvidešimt minučių ar truputį ilgiau, bet oras, deja, per tą laiką spėjo pasikeisti į blogąją pusę. Dangus vis dar buvo šviesus, ryškiai švietė saulė, tačiau iš kažkur atslinko stiprus lietus. Niekas iš mūsų neturėjo skėčio, o kai kurie (pavyzdžiui, aš) neturėjo nė kepurės. Bet mūsų tai nesustabdė. Visi drauge leidomės per mišką jūros kranto link, po medžiais slėpdamiesi nuo pikto lietaus.

Nuėję prie kranto truputį sušilome pavalgę picos, kurią buvome užsisakę. O mums pavalgius lietus pasibaigė, ir mes visi priėjome arčiau jūros.

Ir pamatėme vaivorykštę, besiilsinčią ant bangų. Tai buvo pati gražiausia vaivorykštė, kurią esu mačiusi gyvenime. Netgi dabar, rašydama šį tekstą, vis dar ją prisimenu. Dėl jos tikrai buvo verta iki paskutinio siūlelio peršlapti.

Pasigrožėję šiuo gamtos reiškiniu mes ėmėmės mokytojos užduoties: reikėjo iš akmenų surinkti skaičių 770. Iš pradžių ne visi supratome, kodėl būtent šį skaičių, bet vėliau prisiminėme, jog mūsų Klaipėdai neseniai sukako 770! Taigi drauge pradėjome dirbti. Kiekvienas atnešė po kelis akmenukus. Aš stengiausi surasti gražiausius ir labiausiai blizgančius. Taip po kokių trisdešimt minučių ant smėlio puikavosi trys dideli skaitmenys. Visi didžiavomės ir buvome patenkinti savo darbu.

Atlikę užduotį, pasivaikščiojome prie jūros. Aš bandžiau rasti gintaro dumbliuose, išmestuose jūros bangų. O jo, patikėkite, buvo labai daug! Tiek daug, kad, rodos, kiekvienas rado bent jau po vieną gabaliuką. Man pirmąkart pavyko rasti kelis pakankamai didelius gintaro gabaliukus. Nežinau kodėl, bet man visada patikdavo gintaras, ypač tas, kurį pati rasdavau. Jis primena man jūrą, saulę, šilumą ir vėją, pučiantį į veidą. Smėlyje radau ir "Mėnulio akmenį". Būtent taip jį ir pavadinau, nes labai ryškiai blizgėjo saulėje. Jis baltos spalvos, skaidrus ir man pasirodė ypatingas. Taigi sugriebiau jį ir paslėpiau savo striukės kišenėje.
Pasivaikščioję prie jūros nukeliavome atgal, prie autobuso. Buvo netgi liūdnoka grįžti – taip gera prie jūros! Jūra visada ramina, būdamas prie jos pamiršti apie visas problemas, tiesiog žiūri, klausaisi ir mėgaujiesi. Bet, deja, mes jau turėjome važiuoti į mokyklą. Paskutinį kartą atsigręžusi ir nusišypsojusi, nuskubėjau paskui kitus.

Atsisėdę autobuse visi ėmėme rodyti vieni kitiems rastą lobį: vieni rodė gintaro gabaliukus, kiti – gražius akmenukus ar net miške rastus grybus. Taigi buvom patenkinti, puikiai pailsėjome prie jūros.

Grįžę prie mokyklos, padėkojome mūsų autobuso vairuotojui, atsisveikinome su klasės vadove ir iškeliavome namo prisimindami šios dienos akimirkas. O prisiminti tikrai buvo ką!

Anastasija K., 8a kl.